Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Žodžių funkciniai tipai
Daugumos žodžių reprezentacinę funkciją išreiškia nominacija (tai pavadinimo sukūrimas ar parinkimas įvairiems nekalbiniams faktams). Svarbiausia jos sąlyga – specifinė kalbos ypatybė, leidžianti kalbos priemonėmis išreikšti tai, ką atskiri žmonės ar žmonių bendruomenė suvokia egzistuojant pasaulyje. Nominacija yra pirmoji pažinimo fazė, kurią dar būtų galima paaiškinti kaip egzistuojančių dalykų kodavimą žmonių sąmonėje. Antroji pažinimo fazė (dekodavimas) apima žodžio vartojimą ir juo pavadinamo dalyko atpažinimą kalbant. Nominacija yra pirminė ir antrinė. Pirminė – tai toks realios ar menamos tikrovės dalyko virtimas kalbos faktu, kai sukuriamas autonomiškas, kitais kalbos vienetais nesiremiantis žodis. Jos rezultatas – paprastieji (darybiškai neskaidomi) žodžiai, atsiradę kalbančiųjų susitarimu (namas, žemė, geras ir t. t.). Antrinę nominaciją lemia ne žmonių susitarimas, o kalbos ypatybės: žodžių darybos išgalės, gramatikos taisyklės, vartosenos tradicija. Tiesioginės antrinės nominacijos rezultatas – žodžiai, kurie ir raiška, ir reikšme remiasi paprastesnės sandaros žodžiais (beržynas, rytojus ir t. t.). Netiesioginės antrinės nominacijos rezultatas – ne savarankiškas naujas žodis, o tos pačios sandaros žodžiui tam tikrame junginyje suteikiama nauja reikšmė (asilas – kvailas žmogus).Reikia pripažinti, kad nominacinė žodžių funkcija neapima visos ženklinės reprezentacijos – minėtinos deiktinė, konjunkcinė, reliacinė, modalinė, emocinė ir ekspresinė funkcijos. Tačiau jas atliekantys žodžiai reprezentuoja ne pačius realios ar menamos tikrovės dalykus, o įvairius tarpusavio santykius. Deiktinę funkciją atliekantys žodžiai skiria nominaciniais žodžiais pavadinamus tikrovės dalykus įvairių kalbėjimo koordinačių požiūriu: apibrėžia kalbėjimo momentą (dabar, paskui), vietą (čia, ten, viršuj, arti) ir t. t. Reliacinę funkciją atlieka prielinksniai (ant stalo, po stalu, prie stalo, už stalo). Emocinę ir ekspresinę funkciją atliekantys žodžiai perteikia įvairius žmogaus valios, jausmų aktus (Ai! Oi! Vaje!) arba savaip atkartoja gamtos garsus (makt ir prarijo, čyru vyru). Konjunkcinė funkcija būdinga jungtukams (o, bet, ir, kad ir t. t.), o modalinę funkciją atlieka žodžiai, reiškiantys kalbėtojo požiūrį į pasakymo turinį. Tokia funkcija būdinga modaliniams veiksmažodžiams (reikėti, galėti), prieveiksmiams (turbūt, tikriausiai) ir dalelytėms (gi, juk, vėl).
Ir nominaciniai, ir nenominaciniai žodžiai sudaro bet kurios kalbos leksiką. Į ją įeina visų tos kalbos atmainų ir variantų (bendrinės kalbos, tarmių, sociolektų, funkcinių stilių ir t. t.) žodžiai.
